Jubiliejų švenčianti Albervilio, Lilehamerio ir Nagano olimpinių žiemos žaidynių dalyvė ignalinietė Kazimiera Strolienė teigia, kad anksčiau apie gyvenimą sau nebuvo laiko ir galvoti. Ir tik dabar, kai užaugo sūnūs Mantas ir Tautvydas bei ji dirba su pradedančiaisiais sportininkais, gali daugiau laiko skirti sau.
„Bet aš niekada negalvojau, kad aukojuosi – man tiesiog patiko ir patinka darbas, kurį darau“, – sako visą gyvenimą žiemos sportui paskyrusi K. Strolienė, gegužės 26 d. švenčianti 60 metų jubiliejų.
Kaip gyvenate, kokie jūsų džiaugsmai ir rūpesčiai, gal jau esate ir laiminga močiutė?
Viskas sekasi gerai. Dirbu Ignalinos kultūros ir sporto centre slidinėjimo trenere su jaunaisiais sportininkais.
Tai man nėra nauja veikla, todėl rūpesčių dėl to neturiu. Stengiuosi visur matyti pozityvą ir džiaugiuosi laime gyventi. O laiminga močiutė dar nesu, anūkų kol kas dar neturiu.
Tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną gimė ir Barselomos olimpinis čempionas disko metikas Romas Ubartas. Ar abu esate geri pažįstami?
Taip, esame geri pažįstami, Studijavome tame pačiame Vilniaus pedagoginiame institute. Kai Romą susitinku, visada pasilabiname ir jo paklausiu, na, kaip, dvyny, gyveni?
Jūsų karjeros galėtų pavydėti bet kuris Lietuvos sportininkas: net 29 kartus tapote Lietuvos slidinėjimo čempione įvairių distancijų varžybose, du kartus – Lietuvos biatlono čempione, kaip biatlonininkė dalyvavote Albervilio ir Lilehamerio, o kaip slidininkė – Nagano olimpinėse žiemos žaidynėse. Kaip dabar vertinate savo, sportininkės, karjerą?
Jeigu atvirai, tai nelabai sureikšminu savo sportinės karjeros ir stengiuosi nesidairyti atgal bei galvoti, kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip.
Buvo įdomūs studijų ir jaunystės metai – didelė motyvacija sportuoti ir akiračiui praplėsti, noras keliauti, pamatyti kitokį pasaulį ir panašiai.
Tikrai nesigailiu, kad sportavau, nes sportas padėjo užsigrūdinti mano tolimesniam gyvenimo etapui.
Atvažiavusi iš gimtojo Mažeikių rajono studijuoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą buvote perspektyvi lengvaatletė, tačiau jau 1983-aisiais tapote Lietuvos slidinėjimo čempione. Ar studijų metais dalyvavote ir slidinėjimo, ir lengvosios atletikos varžybose?
Niekada nebuvau lengvaatletė, žaidžiau krepšinį. Besimokant mokykloje lankiau pratybas Mažeikių sporto mokykloje.
Žaidžiau startiniame penketuke, kada iškovojome bronzos medalius respublikinėse moksleivių varžybose.
Bet studijų metais dalyvaudavau slidinėjimo ir lengvosios atletikos varžybose, atstovavau fakulteto ir instituto komandoms.
Po žiemos sezono slidinėjimo varžybų pavasarį būdavo nepaprastai sunku rungtyniauti su lengvaatlečiais, ypač stadione. Tačiau rudenį jau jausdavausi visavertė varžovė ilgose distancijose ir raižytose vietovėse.
Išbandėte jėgas netgi maratono trasoje: 1991-aisiais jūsų pasiektas rezultatas 2010-aisiais buvo pripažintas netgi 12-uoju per visą Lietuvos lengvosios atletikos istoriją. Vis dėlto maratonininke netapote, kodėl?
Man dabar pačiai keista, kad tą maratoną prisimenante. Galvoju, kad tai buvo kaip avantiūra, nes bėgau be specialaus pasirengimo, specialios avalynės, specialaus gėrimo, tik su vandeniu.
Prie starto linijos patyrę maratonininkai mane gąsdino, kad ateis vadinamasis mirties taškas maratono pabaigoje. Man buvo įdomu išbandyti save, todėl bėgau ir tiek, ne daugiau.
Tai buvo mano pirmas ir vienintelis maratonas. Maratonininke netapau, nes tada rengiausi žiemos olimpinėms žaidynėms ir buvau susikoncentravusi į žiemos sportą.
Visą laiką buvote slidininkė, o kada nusprendėte jėgas išbandyti biatlono trasose?
Likus trejiems metams iki Albervilio žiemos olimpinių žaidynių. Man tiesiog pasiūlė išbandyti.
Manyčiau, kad tai lėmė daug faktorių. Vienas jų – gyvenau Ignalinoje, o tuo metu moterų biatlonas buvo tik pradedančioji sporto šaka ir į olimpinių žaidynių programą pirmą kartą įtraukta 1992-aisiais.
Kada pradėjote savo trenerės karjerą ir kokius uždavinius sau kėlėte?
Trenere pradėjau dirbti 1985 metais Ignalinos sporto mokykloje, bet buvo pertraukos dėl mano aktyvios sportinės veiklos ir sūnų gimimo.
Tada pajutau, kad man patinka trenerės darbas, todėl nuo 1998 metų, vėl pradėjus dirbti Ignalinoje, jau siekiau tikslų: parengti auklėtinius į Lietuvos jaunių rinktines, kandidatus į Europos jaunimo olimpinius žiemos festivalius.
Po 1998 metų Nagano olimpinių žaidynių buvote išrinkta Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausiąja trenere ir į Vankuverio olimpines žaidynes jau vykote kaip olimpinės rinktinės vyrų rinktinės vyriausioji trenerė, o šį postą užleidote po Pjongčango žaidynių. Sunku buvo dirbti?
Noriu patikslinti: Lietuvos rinktinės trenere pradėjau dirbti nuo 2007-ųjų, nes prieš tai ugdžiau pamainą Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėms.
Kartu su sportininkais vykdavau į mokomąsias treniruočių stovyklas, seminarus, įvairias tarptautines varžybas, pasaulio jaunimo čempionatus, Europos jaunimo olimpinius žiemos festivalius.
Stengiausi įgyti kuo didesnės patirties trenerės darbe. Lengva tikrai nebuvo, bet jeigu darbas patinka, tai menkiausia sportininko sėkmė atperką visą stresą ir suteikia džiaugsmo, kuris motyvuoja.
Nenorėjote, kad jūsų sūnūs Mantas Ir Tautvydas taptų slidininkais, bet Mantas netgi dalyvavo Vankuverio ir Pjongčango olimpinėse žiemos žaidynėse, o Tautvydas savo tikslo siekia. Mantas Vankuveryje per žaidynių uždarymą nešė Lietuvos trispalvę, Pjongčange tapo daugiausia kartų (penkis) vieneriose žiemos žaidynėse prie starto linijos stojusiu Lietuvos sportininku. Kokias dabar siejate viltis su savo sūnumis?
Jeigu atvirai, tai labiau būčiau apsidžiaugusi, jeigu Mantas būtų nešęs vėliavą Sočio olimpinėse žaidynėse 2014 metais, negu turėjęs penkis startus Pjongčange.
Jo potencialas augo ir Sočyje galėjo siekti aukštų rezultatų. Po 2010 m. Vankuverio olimpinių žiemos žaidynių jis staiga baigė profesionalią savo veiklą.
Man buvo skaudu, nes žinojau, kad galimybės liko neišnaudotos. Po septynerių metų Mantas vėl sugalvojo rengtis olimpinėms žaidynėms.
Tokios motyvacijos ir sportinio charakterio, kurie padėjo Mantui sugrįžti, norėčiau palinkėti ir Tautvydui, jam besirengiant 2022–ųjų Pekino olimpinėms žiemos žaidynėms.
Kuris laikmetis labiausiai įsiminė: sportininkės ar trenerės?
Be abejonės,- trenerės, kuris tęsiasi ir dabar. Galiu dalintis džiaugsmu ir nesėkme su buvusiais ir dabartiniais auklėtiniais.
Dar iki šių dienų jus matome ant slidžių, dalyvaujančią žalgiriečių žaidynėse, kitose varžybose. Be sporto, tikriausiai, negalėtumėte gyventi. Kiek sykių per savaitę sportuojate ir ką galite patarti savo vienmetėms?
Stengiuosi pagal galimybes slidinėti, bet dalyvavimas žalgiriečių varžybose yra tik procesas, malonaus laiko praleidimas ir bendravimas su savo draugais bendraminčiais.
Taip jau nutiko, kad mano gyvenimas susietas su sportine veikla. Stengiuosi būti aktyvi: 3-5 kartus per savaitę vaikštau apie nuostabius Ignalinos ežerus, miškus ir džiaugiuosi nuolat besikeičiančia gamta.
Judėjimas man teikia energijos. Savo vienmetėms noriu palinkėti: judėkite, nesvarbu kur – slidinėjant, einant, bėgant, plaukiant, irkluojant, minant dviratį. Svarbiausia – kad jaustumėte malonumą, būtumėte žvalios ir geros nuotaikos.
Treniravote didelio meistriškumo slidininkus, o dabar dirbate su pradedančiaisiais, ko gero, nėra lengva?
Kai nuo didelio meistriškumo slidininkų perėjau prie pradedančiųjų, iš pradžių buvo lengvas šokas, bet neišgąsdino – ,perjungiau“ pavarą į pradinį lygį ir tiek.
Treniruoju dvi grupes, kurios yra mišrios ir įvairaus amžiaus 7-14 metų. Tai yra nauja patirtis, nes šiuolaikiniai vaikai daug laiko praleidžia virtualiame pasaulyje.
Jie yra laisvi, drąsiai reiškia savo mintis, bet realus pasaulis yra kitoks ir mano tikslas – juos išmokyti suprasti, kas yra sportas, sudominti juo, kad išmoktų siekti tikslo, nepasiduotų, patyrus pirmąsias nesėkmes.
Su vaikais dar tik rengiamės sportui. Man tai labai įdomu, su jais patinka dirbti, stengiuosi juos suprasti ir kartu mokomės.
Nepaisant skyrybų su Lietuvos biatlono čempionu Vytautu Strolia, ar galite teigti, kad jūsų gyvenimas laimingas?
Taip, nes po skyrybų nepalūžau ir tapau tik stipresnė, labiau pasitikiu savimi.
Ir kur anksčiau dirbau, ir kur dabar dirbu, sutikau daugiau gero linkinčių, nuoširdžių, atvirų, protingų žmonių, negu toksiškų.
Esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, Lietuvos nacionalinei slidinėjimo asociacijai, Ignalinos kultūros ir sporto centrui, buvusiam Lietuvos olimpiniam sporto centrui, medikams, su kuriais teko dirbti Lietuvos slidinėjimo rinktinėje, kitiems. Iš jų sėmiausi patirties, mokiausi.
Svarbiausia, kad gyvenime atradau save, nes viską dariau be šalutinio spaudimo, tai kas man patiko: sportavau, nes patiko, vaikai gimė meilėje, kurių norėjau, mylimas darbas, kurį dirbu. Visa tai man sudaro pagrindo džiaugtis gyvenimu ir jaustis laimingai.
Jeigu gyvenimas prasidėtų iš naujo, ką jame keistumėte?
Labiau mylėčiau save ir būčiau nuolaidesnė, diplomatiškesnė, nebūčiau tokia naivi.
Kai nereikia daug dienų praleisti treniruočių stovyklose, varžybose, ar galite teigti, kad gyvenate sau, o gal save aukojate savo mokiniams?
Apie gyvenimą sau nebuvo laiko galvoti. Tik dabar, kai sūnūs užaugo ir dirbu su pradedančiaisiais sportininkais, galiu daugiau gyventi sau. Bet aš niekada negalvojau, kad aukojuosi – man tiesiog tai patiko ir patinka daryti.
Koks jūsų laisvalaikis?
Turiu sodą su nameliu prie miško, kuris jau keli dešimtmečiai lyg sustingęs laike.
Retai būnu namie, todėl sode nieko neauginu, tik nupjaunu žolę. Tiesa, yra keli slyvų medžiai, kurie ir be mano didelės priežiūros žydi.
Treniruojamės dažniausiai lauke ir miške, todėl ilsėtis vėl prie miško ne visada norisi.
Jūsų didžiausia svajonė?
Noriu. kad sūnūs Mantas ir Tautvydas atrastų save gyvenime ir būtų laimingi. Kadangi likimas mane atvedė į Ignaliną, noriu kad ji išliktų žiemos sporto sostine.
Ignalinoje pradėjau ilgą slidinėjimo kelią, norėčiau, kad žmonės galėtų atvykti čia ir mėgautis žiemos malonumais.
Viena man svajonių – Kad mano jaunieji auklėtiniai būtų aktyvūs, mylėtų sportą ir ūgtelėję siektų tikslo patekti į įvairių amžiaus grupių Lietuvos rinktines. Labai džiaugčiausi, galėjusi prisiliesti prie mokinių sėkmės sporte ir tolimesniame jų gyvenime.
Šaltinis: www.sportas.info