Kartą jau paragavusi olimpinių žaidynių skonio Lietuvos kalnų slidininkė Ieva Januškevičiūtėdabar visas mintis sutelkusi į 2018 m. Pjongčango žaidynes. Dėl jų mergina net pristabdė kineziterapijos studijas universitete.

Rutina, matyt, daugeliui siejasi su pernelyg nuobodžiu gyvenimo ritmu. O kalnų slidininkei Ievai Januškevičiūtei rutina – tarsi mielas vaikystės meškinas. Tokios rutinos Ieva dabar ir siekia.

Visiems būna gerų ir prastesnių dienų, nes nuotaiką veikia savijauta, aplinka, orai ir net mėnulis. Tačiau 23 metų I.Januškevičiūtė stengiasi, kad tos dienos būtų kuo vienodesnės, todėl kasryt – kad ir kur nakvotų – ji išgeria du puodelius vandens ir puodelį žaliosios arbatos, bent pusvalandį mankštinasi, o po to į sąsiuvinį užsirašo įvairias mintis ir pastebėjimus.

„Labai daug keliauju, gyvenu skirtinguose viešbučiuose, bet kasdien stengiuosi daryti tą patį. Pabundu, padarau tuos pačius dalykus ir jaučiuosi kaip būdama namie – ir vakar tą dariau, ir užvakar. Kitiems rutina turi neigiamą atspalvį, o man ji miela, nes dienos tampa vienodos“, – tvirtino kalnų slidininkė.

Partnerė – šiek tiek pajėgesnė

Vilnietė Ieva namie ilgiau užsibūna vasarą ir rudenį. Tada ji nemažai laiko praleidžia Druskininkų „Snow“ arenoje. O orams atšalus keliauja į kalnus. Pagrindinė jos treniruočių bazė – Kronplacas. Slidinėjimo kurortas Dolomitinėse Alpėse laikomas vienu geriausių Italijoje.

Ieva – ten esančios gabių kalnų slidininkų bazės „Kronplatz Racing Center“ viena mokinių. Ją treniruoja italai, o tarp treniruočių partnerių – ir dar kelios esamos ar būsimosios olimpietės.

„Daugiausia treniruojuosi su gruzine Nino Ciklauri. Ji šiek tiek aukštesnio lygio sportininkė ir man tai labai gerai, nes turiu į ką lygiuotis. Pavyzdžiui, lyginu, kiek jai pralaimiu per treniruotes ir varžybas. Jei varžybose pralaimiu per daug, ieškau priežasčių, kodėl taip nutiko“, – aiškino I.Januškevičiūtė.

Dideli renginiai nebegąsdina

Treniruotis Kronplace Ieva pradėjo 2013-aisiais. Šio klubo idėja buvo suburti kalnų slidinėjimo tradicijų neturinčių šalių sportininkus, nes pavieniui sunkiau ir treniruotis, ir keliauti.

Po 2014 m. Sočio žaidynių, kurios I.Januškevičiūtei buvo pirmosios, klubo nariai keitėsi, bet lietuvė liko. „Kai pradėjau, beveik visi slidininkai buvo aukštesnio lygio ir man tai buvo gera paspirtis. Sočio žaidynės man buvo apskritai tik trečios tokio lygio varžybos po pasaulio čempionato ir planetos taurės – viskas nauja, neįprasta“, – pasakojo I.Januškevičiūtė.

Po Sočio žaidynių, kuriose jai nepavyko pasiekti nei slalomo, nei didžiojo slalomo rungties galutinio finišo, I.Januškevičiūtė jaučiasi patobulėjusi ne tik kaip kalnų slidininkė.

„Svarbiausia, kad tokio lygio varžybos man nebėra kažkas „vau“. Turėjau galimybę pora metų treniruotis su Italijos Pasaulio taurės rinktine, tad ta aplinka man tampa įprasta ir tikiuosi, kad Pjongčange bus paprasčiau, sugebėsiu ir ten prisitaikyti savo rutiną“, – vylėsi I.Januškevičiūtė.

Mokslus atidėjo dėl žaidynių

Būtent į 2018 m. Pjongčango olimpines žiemos žaidynes Ieva dabar stengiasi sutelkti visas mintis. Dėl žaidynių Lietuvos sporto universitete baigusi kineziterapijos specialybės pusantro kurso pasiėmė akademines atostogas. Į mokslus planuoja grįžti iškart po žaidynių.

„Man sekėsi ir sportuoti, ir mokytis, bet pamaniau, kad studijos vis tiek bus tas rūpestis, kuris turės įtakos mano planams. Dviejų dalykų nepadarysi taip pat gerai – vienas vis tiek kentės. Tad mokslus atidėjau metams“, – aiškino kalnų slidininkė.

Kineziterapiją ji rinkosi norėdama daugiau sužinoti apie tai, su kuo nuolat susiduria sportuodama. Žinios, įgytos slidinėjant, padeda studijuojant. Ir atvirkščiai – tai, ką išmoksta universitete, Ieva pritaiko sportuodama.

„Pavyzdžiui, per sporto fiziologiją aiškinomės, kas vyksta su kūnu prieš startą. Perskaičiau apie priešstartinę apatiją ir sužinojau, kaip tai vyksta: dažnėja pulsas, pradeda prakaituoti delnai, sutrinka virškinimo sistema. Visi sportininkai stipriau ar silpniau tą jaučia. Tačiau yra priemonių, kaip pakeisti tokią būseną, kaip nusiteikti kovai“, – pasakojo I.Januškevičiūtė.

Prieš trejus metus ji lankėsi pas kineziterapeutę, kad išspręstų nugaros bėdas. Per tuos užsiėmimus įgytas žinias irgi pritaikė studijuodama.

Ieva ir pati retkarčiais treniruoja vaikus. Ne dėl uždarbio. Tai jos būdas įdėti savo indėlį į kalnų slidinėjimą: supažindinti su kalnų slidinėjimo tradicijomis, istorija, padėti suvokti šią sporto šaką.

Pomėgių įvairovė

Be kalnų slidinėjimo, Ievai dar labai patinka riedučiai, kalnų dviračiai ir irklentės. „Riedučiais važinėju gal nuo šešerių, todėl ant jų jaučiuosi tikrai saugiai, o dviračiai ir irklentės irgi nėra pavojingi“, – šypsojosi kalnų slidininkė.

Viena jos treniruočių programos dalių – balanso pratimai. Balansui ir koordinacijai lavinti Ieva dažnai vaikštinėja lynu, ant jo net gali padaryti špagatą.

„Prieš šešerius metus austrai treneriai pasiūlė pamėginti eiti lynu. Tąsyk nelabai sekėsi, bet paskui įsigijome lyną – ne profesionalų, o automobiliams tempti skirtą virvę, ir vis treniravausi“, – sakė Ieva.

Padaryti špagatą irgi užtruko. Gal prieš dešimtmetį vienoje tarptautinėje stovykloje darant lankstumo pratimus Ievai labai nesisekė, bet ji užsispyrė išmankštinti sąnarius. Dabar lankstumo pratimai – jos treniruočių rutinos dalis.

 

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Janis Markvarts
Šaltinis: www.sportlandmagazine.com